AGNIETĖ LISIČKINAITĖ - šiuolaikinio šokio atlikėja

Koks, jūsų nuomone, yra Lietuvos kultūros lauko ir žmogaus teisių santykis šiuo metu? 

Liūdnas. Lietuvos kultūros kontekste vis dar sunku atvirai ir garsiai kalbėti #metoo temos klausimais; atlikėjų darbo sąlygos bei uždarbiai daugelyje (ypatingai freelanceriams) meno sričių vis dar yra gūdus miškas; iki pandemijos turėjome ypatingai mažai vadinamųjų open call“ų, kas ir kuria neskraidumo bei nelygybės pojūtį.

Ar jūs manote, kad žmogaus teisių temos yra viena iš kultūros užduočių? 

Manau kultūrai neturėtų būti primetama užduočių, yra menininkų, kurie kuria abstrakčiomis temomis, koncentruojasi į formas ir konceptus ir viskas su tuo labai gerai. Bet aš asmeniškai neįsivaizduoju savo kūrybos be provokuojančių, klausiančių, verčiančių mąstyti, socialiai ir politiškai angažuotų aspektų. Šokio medija man yra priemonė kurti dialogą su žiūrovu, jeigu pavyksta plėsti jo pasaulėžiūrą. Jau gana seniai tyrinėju jog šokis gali būti socialaus aktyvumo įrankis. Tikiu, kad meno kūrinys gali paskatinti socialinius pokyčius ir vistiek likti menu neapibrėžiančiu savęs tarp meninių institucijų sienų.

Kaip turėtų skambėti kultūros balsas kalbant apie žmogaus teises? 

Garsiai, bet pabrėžiu, kad kalbu iš savo perspektyvos ir mane dominančių kūrybos diskursų. Šiuo metu Lietuvoje turime daug slogučio vyraujančio dėl neapykantos nukreiptos LGBT+ bendruomenei ir man tai kelią didžiulį liūdesį, apie tai man norisi kalbėti per savo kūrybą. 

Koks yra jūsų kuriamo meno santykis su žmogaus teisių temomis? 

Šiuo metu kuria darbą apie protesto kultūrą. Atliekant meninį tyrimą šiame kontekste stengiuosi paliesti man aktualius visuomenės sopulius – lyčių lygybė, mažumų teisės, valdančiųjų ir visuomenės teisės ir pareigos. Šiuo darbu svarstau, kad protestas, kaip po toks, yra demokratinės visuomenės įrankis kovoti dėl visuomenės pažangos. Tik neretai jis yra panaudojimas itin destruktyviai, todėl klausimas kokį protesto kūdikį mes norime užauginti kaip laisvės ar agresijos simbolį. Norint permainų neretai mums reikia revoliucijos, bet manau jos tikslas turėtų būti pasėti sąmoningą ir sistemingą visuomenės ir joje vyraujančių socialinių normų evoliuciją.