EGLĖ KAZICKAITĖ & GRETA GUDELYTĖ. Apeiron Theater

Koks, jūsų nuomone, yra Lietuvos kultūros lauko ir žmogaus teisių santykis šiuo metu?

Greta: Man sunku komentuoti koks yra bendras Lietuvos kultūros lauko ir žmogaus teisių santykis, nes šiuo metu, kada vyksta daug batalijų LGBT bendruomenės teisių temomis, smurto prieš moteris temomis ar kitomis socialiai jautriomis temomis negalėčiau pasakyti, kad kultūros lauko organizacijų požiūris šiuo klausimu yra aktyviai ir aiškiai išartikuliuojamas, bet galima išvysti pavienių kultūros atstovų pasisakymus apie opias šių dienų aktualijas. Tikėtina, kad šis vangumas ir tyla yra sietina su bendru, gan slogiu kultūriniu fonu, vyraujančiu pandemijos akivaizdoje, kada kultūros įstaigų ir kūrėjų aktyvumas bendrai yra sumenkęs, dėl paties kultūros lauko apribojimų nuo įprastos jų raiškos. Juk dažniausiai kūrėjai, pvz teatro atstovai, savo pozicijas išsako pačiuose spektakliuose ar performansuose. Teatrinės raiškos formos teatralams yra geriau pažįstamos nei žurnalistinio pobūdžio nuomonės dėstymas įvairiose socialinėse platformose. Deja įprasto formato susitikimai su publika jau kuris laikas nevyksta ir mūsų pačių teatre jaučiamos bendro pasimetimo nuotaikos. Kai įprastai esame socialiai aktyvus teatras, spektakliuose ryškiai deklaruojantis savo vertybes, kalbantis apie įvairių žmonių grupių teises, bendradarbiaujantis su socialinėmis, nevyriausybinėmis organizacijomis ir nebijantis aiškiai  išsakyti savo poziciją jautriomis temomis, tai šiuo metu esame priversti daugiau laiko skirti paveikių komunikacijos formų paieškoms, o ne turinio formavimui.

Ar jūs manote, kad žmogaus teisių temos yra viena iš kultūros užduočių?

Greta: Žinote, man labai patiko  NAUJOJO RIGOS TEATRO skelbiamos taisyklės darbuotojams ir žiūrovams. Jos skamba, kaip savotiškas manifestas žmogiškumui ir žmogaus teisių gynimui. Tose taisyklėse JRT meno vadovas Alvis Hermanis kalba apie žodžio laisvės leidimą be jokių apribojimų, apie tai, kad „teatro dėmesio objektas yra žmogaus tyrimas visose jo išraiškose. Jei leisime atsirasti tik gražiam ir tvarkingam žmogaus prigimties pusei, niekada nieko nesužinosime apie žmogaus paslaptis ir bedugnę - kas yra būtent tai, kas mus domina šiame darbe ir gyvenime.“ Jokia žmonių grupė neturėtų likti teatro tyrinėjimų užribyje prisidenginėjant  abejotinomis dogmomis. Taigi taip, manau žmogaus teisių temos yra neatsiejamos nuo kitų kultūros užduočių.

Eglė: Viskas, kas nepriklauso natūrai, priklauso kultūrai. Žmogaus teisės pagal savo esmę yra kultūros dalis, todėl žmogaus teisių problemos neabejotinai priklauso kultūros laukui, kuriam priklauso kiekvienas civilizuotas žmogus. Jei klausimas apie tai, ar konkrečiai meno atstovai, meno organizacijos turėtų kelti sau tikslą, naudojantis savo turimais įrankiais, prisidėti sprendžiant šias problemas visuomenėje, keliant klausimus ir t.t. – taip. Manau, kad kaip bevartytum, visos temos mene visvien sulenda po dideliu „Žmogaus teisių“ skėčiu, kitaip tariant – menas visada kalba apie žmogaus teises, apie laisvus pasirinkimus, apie teisės ir pareigos santykį. Ar menininkas dažnai pasirenka sąmoningas ir konkrečias temas, kurios būtent šiuo metu aktualios ir aštrios visuomenėje – ne. Dažnai pasirenkamas aptakumas ir kompromisas kaip išgyvenimo strategija. Man tai yra nuoroda į tai, kad vis dar nesijaučiame laisvi. O tai savaime reiškia, kad su žmogaus teisėmis ne viskas yra gerai. 

Kaip turėtų skambėti kultūros balsas kalbant apie žmogaus teises?

Eglė: Taikiai. Kultūros balsas turi būti komunikacinis pavyzdys visuomenei. Šiuo metu matome daug skaldymo procesų, gal todėl meno lauko žmonės šiuo metu atrodo pasyvūs. Žmogaus teisių temos – ne ta zona, į kurią norisi eiti su ginklu ir karo piešiniais ant veido. Visgi, manau, kad siekiant visuomeninės pažangos žmogaus teisių srityje, kiekvienas turime naudotis tuos įrankius, kuriuos valdome geriausiai. Mes Apeirono teatre šiuo klausimu dirbame atvirai ir nuosekliai. Įgyvendiname socialinius projektus, tiesiogiai bendraujame su įvairiomis, vadinamųjų, mažumų grupėmis, už ką savo veikloje tikrai nesame glostomi – priešingai sulaukiame pasipriešinimo, skatinimo nefinansuoti mūsų projektų ar nesilankyti „iškrypėliškuose“ spektakliuose. Visgi, tame, ką darome – matome prasmę. Tai svarbi mūsų kryptis, tai – mūsų balsas. Prasidėjus aršioms diskusijoms žmogaus teisių temomis, mes iškart pradėjome galvoti, generuoti idėjas, kaip kokybiškai prisidėti prie dialogo, kaip palaikyti jaunus žmones, kuriems šios viešos diskusijos apie juos – smaigsto peilį po peilio tarp šonkaulių. Netrukus pradėsime savo idėjas įgyvendinti.

Greta: Nors ir įsivaizduojama, kad kultūra yra neatsiejama nuo kultūringumo, tačiau kultūringumas neretai yra maišomas su politkorektiškumu. Manau teatro atstovai, kuriems maištaujančios išraiškos nėra svetimos, pasisakydami žmogaus teisių klausimu, turėtų vengti lakoniškumo ir kalbėti drąsia, aiškiai išsakančia pozicijas vienu ar kitu klausimu, motyvuojančia kalba.

Koks yra jūsų kuriamo meno santykis su žmogaus teisių temomis?

Eglė: Artimas. Ilgalaikis. Su pakilimais ir nuosmūkiais. Džiaugsmais ir nusivylimais. Žmogaus teisės, socialinės temos – tai Apeirono teatro kuras, ištekliai, kurie niekada nesibaigs.

Greta: Mūsų kuriamo meno santykis su žmogaus teisių temomis yra tiesioginis. Nemažai spektaklių yra pastatyta LGBT temomis, smurto artimoje aplinkoje ar smurto prieš moteris temomis, aktyviai vykdome sociokultūrinius projektus, kurie tiesiogiai sietini su protinę negalią turinčių ar kitokias galias turinčių asmenų integraciją į visuomenę. Esame teatras, atvirai palaikantis LGBT žmonių teises, protinę negalią ir kitokias galias turinčių žmonių teises, tautines mažumas ir bendrai bendražmogišką lygiateisiškumą.